Baþnyèios socialinio mokymo terminø þodynas
(nebaigtas)

[Nesuredaguotas. Trûkstamos temos kursyvu.]

Apaðtaliðkasis paraginimas

Mons. Þydrûnas VABUOLAS

Apaðtaliðkasis paraginimas – raðtiðkas popieþiaus pasisakymas aktualiais tikëjimo, Baþnyèios gyvenimo ir misijos klausimais. Tai viena ið popieþiaus Magisteriumo skelbimo formø greta apaðtalinës konstitucijos, enciklikos, apaðtalinio laiðko, þinios ir kt. Apaðtalinis paraginimas yra paprastojo (ordinarinio) Magisteriumo forma – juo visi ar dalis Baþnyèios nariø mokomi tam tikrø dalykø ar raginami imtis tam tikros veiklos, taèiau neskelbiamos dogmos.

Ðia pasisakymo forma popieþiai ëmë naudotis XX a. pradþioje. Ið pradþiø tai buvo paties popieþiaus iniciatyva leidþiami dokumentai. Vëliau atsirado posinodiniai apaðtaliniai paraginimai, kuriuos popieþiai skelbdavo po ávairiø Vyskupø Sinodø. Pirmuoju tokiu paraginimu galima laikyti popieþiaus Pauliaus VI apaðtaliná paraginimà dël evangelizacijos ðiuolaikiniame pasaulyje Evangelii nuntiandi. Nors dokumentas nëra apibûdintas kaip posinodinis, jo ávade popieþius nurodo, kad viena ið paraginimo atsiradimo prieþasèiø – Sinodo tëvø praðymas (plg. Evangelii nuntiandi 2). Nuo 1984 m. popieþiai leidþia beveik vien tik posinodinius apaðtalinius paraginimus, todël pastaruoju metu ði dokumento forma tapo bûdu, kuriuo popieþius apibendrina, patvirtina ir paskelbia kokio nors Vyskupø Sinodo darbà.

Autentiðkas vystymasis

Vysk. Kæstutis KËVALAS

Vystymasis yra daþniausiai tapatinamas su ekonomikos augimu, taèiau autentiðko (tikro, visapusiðko) vystymosi sàvoka SOCIALINIS BAÞNYÈIOS MOKYMAS pabrëþia, kad yra taip pat politinis, socialinis, kultûrinis ir svarbiausia – moralinis þmogaus bei visuomenës vystymasis. Be ðiø vystymosi dimensijø nëra ir ekonominio augimo. Pirmasis apie tai prabilo popieþius Jonas XXIII ENCIKLIKOJE Mater et Magistra (1961 m.) teigdamas, jog ekonominis augimas yra atsakas á socialiná visuomenës vystymàsi. Kitoje enciklikoje Pacem in Terris Jonas XIII praðo turtingesnes pasaulio tautas padëti maþiau iðsivysèiusioms tautoms, kad ðios bûtø pajëgios apsaugoti savo þmoniø ORUMÀ. Ðià mintá toliau plëtoja II VATIKANO SUSIRINKIMO Konstitucija Gaudium et Spes, kurioje iðreikðtas susirûpinimas dël gilëjanèio atotrûkio tarp turtingøjø ir skurstanèiø pasaulio tautø, skatinama imtis pasaulio socialiniø ir ekonominiø reformø. Svarbiausias dokumentas Socialiniam Baþnyèios Mokymui apie autentiðkà vystymàsi yra popieþiaus Pauliaus VI enciklika Populiorum Progressio paskelbta 1963 m. Èia pabrëþta, kad vystymasis reikalauja dràsiø transformacijø ir gelmës siekianèio naujoviðkumo. Popieþius pabrëþia bûtinumà sutvarkyti neteisingus prekybinius santykius tarp tautø, maþinti iðlaidas ginklavimuisi, praðo, kad tarptautinës koorporacijos bûtø socialiai jautresnës besivystantiems kraðtams. Paulius VI atskleidþia, kad didysis vystymosi stabdis tautose yra neteisingumas, þmogaus orumo nepaisymas ir, svarbiausia, trancendentinio þmonijos matmens sampratos stoka.

„Jokia visapusiðkia visuomenës paþanga neámanoma be didëjanèios Dievo pajautos ir savæs paèiø paþinimo. Tokia paþanga gausina materialines gërybes ir skiria jas tarnauti þmogui ir jo laisvei. Ji maþina skurdà ir ekonominá iðnaudojimà, didina paðarbà kultûriniam savitumui ir atvirumà transcendencijai“ (KBK 2441).

Baþnyèios socialinio mokymo sàvadas

Vysk. Kæstutis KËVALAS

Tai 2004 m. pasirodþiusi popieþiðkos Teisingumo ir taikos (Iustitia et pax) komisijos parengta katalikø BAÞNYÈIOS SOCIALINIO MOKYMO pagrindø santrauka. Socialinis Baþnyèios mokymas pasak popieþiaus Jono Pauliaus II yra pats savaime evangelizacijos árankis, todël ðio mokymo paþinimas gali labai prisidëti prie Naujosios EVANGELIZACIJOS. Nuoseklus Socialinio Baþnyèios mokymo temø ir principø iðdëstymas viename dokumente yra pagalba norintiems paþinti ðio mokymo esmæ. Sàvadà sudaro ávadas, trys dalys bei iðvados. Èia esantys dvylika skyriø pristato susistemintas ávairiose popieþiø ENCIKLIKOSE bei Baþnyèios dokumentuose pasirodþias socialinio mokymo temas. Pirmoje dalyje yra iðdëstytos Dievo meilës plano þmonijai, þmogaus paðaukimo bei Baþnyèios misijos pasaulyje principai Socialinio Baþnyèios mokymo kontekste, pristatomos þmogaus TEISËS – jø kilmë ir tikslas bei Socialinio Baþnyèios mokymo pagrindiniai principai. Antroje dalyje aptariamos ðeimos, þmogaus darbo, ekonominio gyvenimo, politinës valdþios, demokratijos, tarptautinio bendradarbiavimo, kûrinijos apsaugos bei TAIKOS pasaulyje temos. Treèioji, trumpiausia sàvado dalis, skirta aptarti Socialinio Baþnyèios mokymo taikymo pastoracijai galimybes. Sàvado iðvadø skyrelyje krikðèionys kvieèiami toliau kurti meilës civilizacijà, semtis iðminties ir ákvëpimo ið tikëjimo Kristumi bei Baþnyèios patirties lobyno. Baþnyèios socialinio mokymo sàvadas yra tartum ðio mokymo platus KATEKIZMAS, skirtas susipaþinti su Baþnyèios poþiûriu á ávairius visuomenës organizavimo klausimus. Tai dokumentas, kuris daugiau kaip ðimtà metø vystytà sisteminá Socialiná Baþnyèios mokymà parodo bendrame Baþnyèios doktrinos kontekste. Jis padeda paþinti Baþnyèios atsakà á visuomenëje iðkylanèius socialinius klausimus. Ðio sàvado paskirtis – pristatyti màstymo apie þmogø ir visuomenæ pasiekimus bei toliau kreipti naujas visuomenës VYSTYMO iniciatyvas, atrandant tobulesnæ þmogiðkàjá kilnumà skatinanèià aplinkà.

Dëmesys vargðams

Saulius MATULEVIÈIUS

Dëmesys vargðams – vienas ið svarbiausiø Krikðèioniðkos labdaros (ir tuo pat metu artimo meilës) principø. Dëmesio vargðams principas praktiðkai palieèia kiekvieno krikðèionio gyvenimà tiek, kiek krikðèionis stengiasi sekti Kristaus gyvenimà, taèiau tai taip pat yra visø þmoniø socialinë pareiga. Ðio principo taikymas pasireiðkia priimant sprendimus, susijusius su materialiøjø gerybiø ásigijimu ir jø valdymu. Pagal solidarumo principà, þmogiðkieji iðtekliai ir gërybës turi bûti paskirstomi arba jais dalinamasi kreipiant dëmesá visø pirmà á labiausiai stokojanèiuosius. Dievo malonës dëka, kai kurie þmonës disponuoja didesniais iðtekliais bei gërybëmis, taèiau jie turëtø nepamirðti, jog ði malonë juos ápareigoja ðiuos turtus panaudoti didesniam bendrojo gërio kûrimui, pradedant nuo skurdo maþinimo ir, pagal artimo meilës principà, dalinantis su labiausiai stokojanèiais. Taigi, “Dëmesys vargðams” remiasi meilës artimui principais „Praðanèiam duok ir nuo norinèio ið tavæs pasiskolinti nenusigræþk“ (Mt 5, 42), „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Beje, svarbu ðià pareiga suprasti teisingai ir nepamirðti, jog dovana veltui negali bûti tai, kas ir taip priklauso kitam pagal teisingumà.

Pirmà kartà terminas „dëmesys vargðams“ buvo pavartotas 1968 m. Jezuitø ordino generolo Tëvo Pedro de Arrupes (Pedro de Arrupe y Gondra) laiðke Lotynø Amerikos jezuitams. Vëliau terminas aptartas Lotynø Amerikos Katalikø Vyskupø (Consejo Episcopal Latinoamericano, þinoma kaip CELAM) konferencijø Medeljine (Kolumbija) ir Puebloje (Meksika) metu; taip pat popieþiaus Jono Pauliaus II enciklikoje „Centesimus annus“ (1991). Plaèiai sàvoka iðnagrinëta Romos kurijos parengtame Katalikø baþnyèios socialinio mokymo þinyne („Compendium of the Social Doctrine of the Church“, (2005)).

Dovanojimo kultûra

Saulius MATULEVIÈIUS

Dovanojimo kultûra – krikðèioniø praktika, grásta savæs ir savo iðtekliø dovanojimu, spontaniðku bendravimu, pastabumu tam, kuriam èia ir dabar reikia pagalbos. Dovana sukuria labai glaudþius ryðius tarp þmoniø. Ðie ryðiai yra didþiulis visuomenës turtas. Principas remiasi Jëzaus duotu ásakymu þmonijai: Tai mano ásakymas, kad vienas kità mylëtumëte, kaip að jus kad myliu (Jn 15, 12) bei Dovanai gavote, dovanai ir duokite! (Mt 10, 7–15).

Praktiðkai iki XX a. silpnaisiais ir atstumtaisiais visuomenës nariais pasirûpindavo vienuolynai ir parapinës bendruomenës. Bëgant laikui, buvo sukurta valstybinë socialinës paramos sistema, kuri turëjo perimti rûpinimosi funkcijà (suteikti sveikatos apsaugà, nemokamà ðvietimà, pensijà ir kitas socialines garantijas). Vis dëlto ji neturëtø malðinti spontaniðkø asmeniniø þmoniø pastangø padëti vieni kitiems.

Dovanojimo kultûra apima ir organø transplantacijà. Popieþius Jonas Paulius II (pgl. Jono Pauliaus II kalbà, pasakytà 1991 m. birþelio 20 dienà per audiencijà Organø donorø asociacijos kongreso dalyviams) aiðkina, jog su organø transplantacija, prasidëjusia kraujo perpylimais, þmogus atrado bûdà atiduoti save, savo kraujà ir kûnà, kad galëtø gyventi kiti. Vis dëlto asmuo gali dovanoti tik tai, ko atsisakydamas nesukels didelio pavojaus ar nepadarys þalos savo gyvenimui ar asmeninei tapatybei ir tik esant atitinkamai prieþasèiai. Meilë, bendravimas, SOLIDARUMAS ir absoliuti pagarba þmogaus asmens ORUMUI yra vienintelis teisëtas organø transplantacijos kontekstas.

Enciklika

Mons. Þydrûnas VABUOLAS

Enciklika [gr. enkyklios – apskritas; aplinkraðtis] – taip popieþiaus aplinkraðtis, nagrinëjantis tam tikrus tikëjimo, jo ðventimo, pritaikymo ar doros klausimus, o taip pat pristatantis Baþnyèios poþiûrá á ávairius visuomenës gyvenimo reiðkinius (socialinës enciklikos). Enciklikos gali bûti adresuotos visai Baþnyèiai, dalinëms Baþnyèioms arba tam tikroms asmenø grupëms Baþnyèioje. Nuo XX a. vidurio kai kurios enciklikos (daþniausia socialinës) adresuojamos ir „visiems geros valios þmonëms“. Enciklikos pavadinimas paprastai yra pirmieji lotyniðkojo enciklikos teksto þodþiai, kurie daþniausiai atspinti ir turiná. Enciklika yra áprastojo Baþnyèios Magisteriumo iðraiðka.

Pirmoji enciklika kaip popieþiaus dokumentas pasirodë VII a., taèiau popieþiai daþniau ëmë raðyti enciklikas XVIII a. Nuo popieþiaus Leono XIII laikø (1878 – 1903 m.) imta skirti visai Baþnyèiai raðytas enciklikas (lot. Litterae encyclicae) nuo tik vyskupams ar jø grupëms adresuotø enciklikø (lot. Epistula encyclica).

XIX a. pabaigoje tas pats Leonas XIII pradëjo socialiniø enciklikø tradicijà. Iki ðiol jø iðleista devynios: 1891 m. Rerum Novarum (Leonas XIII), 1931 m. Quadragesimo anno (Pijus XI), 1961 m. Mater et Magistra ir 1963 m. Pacem in Terris (Jonas XXIII), 1967 m. Populorum progressio (Paulius VI), 1981 m. Laborem Exercens, 1987 m. Sollicitudo rei socialis, 1991 m. Centesimus annus (Jonas Paulius II), 2009 m. Caritas in veritate (Benediktas XVI).

Evangelizacija

Vysk. Kæstutis KËVALAS

Evangelizacija yra Kristaus Gerosios þinios skelbimas pasauliui. Evangelizacijos esmë – perduoti Kristaus mokymà þmonëms, kurie dar nëra nieko girdëjæ apie Kristø, tie kurie yra girdëjæ, taèiau nëra ásigilinæ á jo mokslà arba tiems, kurie gyvena krikðèioniðkà gyvenimà, taèiau nori atnaujinti savo tikëjimà. Evangelizacija ðiandieniniame pasaulyje stengiantis jà pateikti moderniam þmogui suprantamomis sàvokomis yra vadinama Naujàja evangelizacija. Svarbiausias Baþnyèios dokumentas ðia tema – popieþiaus Pauliaus VI APAÐTALINIS PARAGINIMAS dël evangelizacijos ðiuolaikiniame pasaulyje Evangelium Nuntiandi (1975). Dokumente primenama, kad evangelizacija yra esminë Baþnyèios misija (EN 14), o skelbti evangelijos þinià yra visø krikðèioniø uþduotis: Baþnyèia atsirado ið Jëzaus ir Dvylikos evangelizacinës veiklos. Ji yra normalus, norëtas, tiesiogiðkiausias ir regimiausias ðios veiklos rezultatas: Eikite ir padarykite mano mokiniais visø tautø þmones (Mt 28, 19). (EN 15).

Plaèiàja prasme evangelizacija yra tikëjimà skatinanti ir ugdanti veikla, susidedanti bent ið trijø etapø: krikðèioniðkojo liudijimo, pirminio skelbimo (kerigma), katechezës bei sakramentinio gyvenimo krikðèioniðkoje bedruomenëje.

Siauràja prasme evengelizacija yra kerigma – pirminis Gerosios Naujienos skelbimas, kurios esminë þinia – Jëzus yra Vieðpats (1 Kor 12, 3). Katechezëje yra toliau pleèiamas ir aiðkinamas ðios þinios turinys: kas yra Kristus, kà reiðkia, kad Kristus gelbëja þmogø ir kt.

Naujos evangelizacijos sampratà ypaè iðryðkino popieþius Jonas Paulius II, pabrëþdamas, kad tai ne tik kvietimas á asmeniná atsivertimà, bei reevangelizacijos bûtinumas ypaè Vakarø pasaulio visuomenei gráþtant atgal prie pamatiniø krikðèioniðkø vertybiø, bet ir gilus Baþnyèios ir visuomenës pertvarkymas (perkeitimas) pagal Jëzaus þinios dvasià. Todël SOCIALINIUOSE BAÞNYÈIOS MOKYMO dokumentuose ne kartà yra uþsiminta, kad jos socialinis mokymas yra evangelizacinë veikla. Popieþius Jonas Paulius II atskleidþia socialinio mokymo ir evangelizacijos sàsajà sakydamas: Naujoji evangelizacija, kurios nedelsiant reikia dabartiniam pasauliui ir kurios bûtinumà esu pabrëþæs daug kartø, turi atlikti vienà ið esminiø dalykø – skelbti visuomeniná Baþnyèios mokslà, kuris gali ðiandien, kaip ir Leono XIII laikais, nurodyti teisingà kelià ir kelti didþiuosius dabartinës epochos ðûkius tuo metu, kai ideologijos pasidaro nebepatikimos. Kaip ir anuomet, dabar reikia pakartoti, kad be Evangelijos negalima teisingai iðspræsti „socialinio klausimo“ ir kad „nauji daiktai“ gali joje surasti erdvës tiesai ir tinkamà moraliná pagrindà. (CA, 5)

Globalizacija

Vysk. Kæstutis KËVALAS

Globalizacija yra visà pasaulá apëmæs suartëjimo arba tarpusavio priklausomybës procesas tarp tautø, kultûrø, ekonominiø ryðiø bei rûpesèio ekologija. Ðio vienijimosi iðtakos randamos þmogaus prigimtyje, kuri, neþiûrint nei kultûriniø nei ekonominiø skirtumø, visuose þmonëse yra ta pati. Todël galima teigti, kad prigimtinio ástatymo visuotinumas yra svarbiausia globalizacijos prieþastis. Krikðèionybë perþengdama geografinius, politinius, kultûrinius ir socialinius barjerus taip pat skatina ðá procesà, interpretuodama Jëzaus þodþius Eikite á visà pasaulá (Mk 16, 15) kaip uþduotá skelbti tai, kas þmonijà jungia. Þmogaus kilnumas, kuris nepriklauso nuo jo(s) lyties, rasës, socialinës padëties ar kitø poþymiø jau pirmaisiais krikðèionybës amþiais buvo Baþnyèios þinia, dariusi átakà Vakarø civilizacijos vyksmui. Tarptautinio bendradarbiavimo, socializacijos bei pasaulio tautø vystymosi temas nagrinëja visi SOCIALINIO BAÞNYÈIOS MOKYMO dokumentai – ypaè popieþiaus Jono XXIII ENCIKLIKA Mater et Magistra (1961).

Popieþius Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus Annus (1991) pastebi: Dabar vyksta pasaulinio masto ûkinis tarpusavio priklausomybës procesas. To reiðkinio nederëtø laikyti neigiamu, nes dël jo gali atsirasti geresnës galimybës pasiekti gerovæ. Taèiau vis labiau jauèiama bûtinybë, kad tokiu mastu, kaip pleèiasi tarptautiniu pasidaræs ûkis, susikurtø ir sëkmingai veiktø tarptautiniai kontrolës ir vadovavimo organai, dël kuriø ûkis tarnautø bendrai gerovei. (CA 58). Èia atkreiptas dëmesys á du globalizacijos aspektus: a) globalizacijos paskatinti ekonominiai mainai padeda daugeliui neturtingø kraðtø þenkliai sumaþinti SKURDÀ (pvz. Kinija, Indija); b) ðis procesas turi bûti valdomas ástatymo valdþios autoriteto. Popieþius Benediktas XVI tuo tikslu enciklikoje Caritas in Veritate (2009) uþsiminë apie politinës pasaulinës valdþios bûtinimà (CV 67), sakydamas, kad ji galëtø padëti ekonominiam, TAIKOS, aplinkos apsaugos vystymuisi átvirtindama etinius kriterijus (CV 65). Pasaulio globalizacijoje egzistuoja taip pat ir pavojus, kurá sudaro elgsenø ir gyvensenø „kultûrinis suplokðtëjimas“ ir suvienodëjimas (CV 26). Ji taip pat gali skatinti ávairiopà reliatyvizmà ir skatinti idëjos, jog vartojimo didëjimas yra ekonomiðkai naudingas – konsumerizmo – propagandà. Dël ðiø prieþasèiø iðkyla bûtinybë globalizacijos proceso nepalikti savieigai, kad nebûtø piknaudþiaujama skurdþiø ðaliø nepajëgumu deramai naudotis savo iðtekliais. Vertinant ðá procesà galima teigti, kad globalizacija yra ir pasaulio tautoms atsivërusios neiðmatuojamos bendradarbiavimo galimybës ir nauji iððûkiai.

Iðlaisvinimo teologija

Dr. Kaetana LEONTJEVA

Iðlaisvinimo teologija yra Lotynø Amerikos Katalikø baþnyèioje XX a. viduryje susiformavæs judëjimas, kuriuo siekta atsiliepti á ðio kontinento gyventojus kamavusius skurdà ir priespaudà. Vienas svarbiausiø iðlaisvinimo teologijos plëtotojø buvo kunigas ið Peru Gustavas Gutierezas (Gustavo Gutiérrez), kurio 1971 m. iðleista knyga Iðlaisvinimo teologija laikoma iðlaisvinimo teologijos uþuomazginiu darbu. Iðlaisvinimo teologai teigë, kad Lotynø Amerikos ðalys negali iðsivystyti esamos tarptautinio kapitalizmo sistemos rëmuose, todël jie pasisakë uþ socialinæ revoliucijà. Teologai áþvelgë visuomenës susiskirstymà á klases ir engimà tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame lygmenyse, o suvienyti susiskaldþiusiø klasiø, anot jø, negalëjo net krikðèioniðka meilë. Savo kvietimà iðsilaisvinti ið ekonominës ir politinës priespaudos iðlaisvinimo teologai grindë marksistine metodologija bei itin politine Ðventojo Raðto interpretacija. Tokiu bûdu iðlaisvinimas buvo susiaurintas iki politinio ir socialinio-ekonominio aspekto. Iðlaisvinimo teologai vertino visuomenës struktûras esant nuodëmingomis, todël vykdydami socialinæ revoliucijà siekë sukurti naujas struktûras ir naujà þmogø. Ðiø teologø politinë veikla nepasiekë uþsibrëþto tikslo – iðlaisvinti skurdþiausius þmones, tuo tarpu bûta ir neigiamø pasekmiø, pavyzdþiui, Nikaragvos sandinistø reþimas, kuriame dalyvavo ir kunigai-politikai, sistemingai paþeidë þmogaus teises. 1984 ir 1986 m. kardinolo Jozefo Ratcingerio (Joseph Ratzinger) vadovaujama Tikëjimo mokslo kongregacija iðleido dvi instrukcijas, kuriose iðlaisvinimo teologija buvo pasmerkta. Pagrindinë pasmerkimo prieþastis – iðlaisvinimo teologija naudojosi marksistine analize, o Markso analizë yra neatsiejama nuo jo filosofinës ir ideologinës struktûros. Anot kongregacijos iðlaisvinimo teologø nuostata dël nuolatinës klasiø kovos yra nesuderinama su krikðèioniðku visuomenës supratimu. Iðlaisvinimo teologai pernelyg susiaurino iðlaisvinimo sampratà bei neatsiþvelgë á svarbiausià vergijà – vergijà nuodëmei, tuo metu Katalikø Baþnyèia iðryðkina iðlaisvinimo nuo nuodëmës aspektà. Iðlaisvinimo teologø iðsakytas raginimas ágyvendinti radikalià revoliucijà ávertintas kaip þengimas keliu, suardanèiu etikà ir jos pagrindà. Katalikø Baþnyèia mano, kad tikëtis, jog naujos struktûros pagimdys naujà þmogø yra iliuzija – net ir esant naujoms struktûroms, blogis iðliks tol, kol þmoniø ðirdys nebus permainytos Jëzaus Kristaus malonës.

Katalikø Baþnyèios Katekizmas

Mons. Þydrûnas VABUOLAS

Bendràja prasme katekizmas – tai raðtiðkas pagrindiniø krikðèioniø tikëjimo tiesø ir moralës normø sàvadas, skirtas pagelbëti þmogui, átikëjusiam Evangelijos þinia, geriau paþinti bei suprasti tikëjimà ir pagal já gyventi.

Didysis Katalikø Baþnyèios Katekizmas – tai popieþiaus Jono Pauliaus II patvirtintas, 1992 m. Vatikane iðleistas Katekizmas. Popieþiaus pavedimu katekizmà parengë kardinolo Ratzingerio vadovauta kardinolø komisija. Kaip popieþius raðo apaðtalinëje konstitucijoje Fidei depositum, kuria skelbia ðá Katekizmà, jame iðdëstytas Baþnyèios tikëjimas ir katalikø mokymas, kokius liudija ar pateikia Ðventasis Raðtas, Apaðtalø Tradicija ir Baþnyèios magisteriumas.

Katekizmà, laikantis tradicinës katalikø katekizmø struktûros, sudaro 4 dalys:
1) Tikëjimo iðpaþinimas, kur nagrinëjamas Dievo apsireiðkimas þmogui ir þmogaus atsakas Dievui per tikëjimà bei pristatomos tikëjimo tiesos, iðreikðtos Tikëjimo iðpaþinime;
2) Krikðèioniðkojo slëpinio ðventimas, kur kalbama apie Dievo garbinimà per liturgijà ir apie ypatingà liturgijos dalá – sakramentus;
3) Gyvenimas Kristuje, kur kalbama apie moralæ, sàþinæ, nuodëmæ, þmogaus laisvæ ir nagrinëjami Dievo ásakymai. Ðiame skyriuje daugiausia tiesiogiai aptariami ir ávairûs socialiniai klausimai;
4) Krikðèioniðkoji malda, kur kalbama bendrai apie maldà ir konkreèiai apie Tëve mûsø maldà.

2005 m. Vatikane iðleista Katalikø Baþnyèios Katekizmo santrauka, glaustai perteikianti Didþiojo Katekizmo turiná klausimø ir atsakymø forma.

Katekizmo ðaknys glûdi ankstyvosios krikðèionybës katechezëse, t.y. tikëjimo aiðkinime atsivertusiems á Kristø asmenims prieð ávesdinant juos á Baþnyèià per Krikðtà ir kitus sakramentus. Viduramþiais pagrindinës tikëjimo tiesos buvo sudedamos á vadinamàsias Tikëjimo formules, ið kuriø katekizmas perëmë struktûrà ir esminius turinio elementus. Dabartinæ formà katekizmas ágavo su 1529 m. Martyno Liuterio iðleistais Maþuoju ir Didþiuoju Katekizmais. Reformacijos laikotarpiu katekizmai tarp katalikø ir protestantø iðpopuliarëjo kaip tikëjimo iðdëstymo, skleidimo, gynimo ir polemikos su kita konfesija priemonë. Iki XX a. katekizmai daþniausiai bûdavo formuluojami klausimø ir atsakymø forma. Katekizmø turinys ir pobûdis priklauso nuo to, kokiai asmenø grupei jie skirti, taèiau visuose juose vienaip ar kitaip pristatomos Tikëjimo iðpaþinime iðreikðtos tiesos, Dievo ásakymai, sakramentai ir krikðèioniðka malda.

Labdara

Saulius MATULEVIÈIUS

Labdara [lot. caritas – meilë, geradarystë] – dorybë, kuri iðplaukia ið Dievo meilës, veltui dovanojamos þmonëms ir turinèios tæstinumà santykyje su artimu. Tai viena ið trijø teologiniø dorybiø. Kitos dvi – tikëjimas ir viltis. Labdaros dorybë, kuri gali bûti tuo pat metu verèiama ir kaip meilë, yra aktyvi dorybë, visada lydima meilës darbø, nukreiptø á kità asmená. Pirmiausia ji nukreipiama á tikëjimo brolius, ið kuriø gimsta bendruomenë (Baþnyèia), o taip pat á visà þmonijà, pirmumà teikiant vargðams, ligoniams, kaliniams taip pat ir prieðams (pagal Mt 25,31–46; Mt 5,44). Labdara vykdoma laisva valia ir tiesoje, ámanoma tik tarp asmenø per dalijimàsi materialiosiomis gerybëmis. Katalikø baþnyèios mokymas skelbia, jog pradþioje Dievas þemæ su jos gërybëmis pavedë þmonëms valdyti bendrai, kad jie ja rûpintøsi, savo darbu tvarkytø ir naudotøsi jos vaisiais. Nuosavybës ásigijimas yra pateisinamas, taèiau þmogus, kuris tomis gërybëmis naudojasi, visada privalo jo nuosavybëje teisëtai esanèius daiktus laikyti ne tik priklausanèiais jam, bet ir bendrais visiems, kad jie bûtø naudingi ne tik jam vienam, bet ir kitiems þmonëms. Evangelistas Jonas labdaros (meilës, geradarystës, t. y. caritas) sàvoka ávardijo patá Dievà (Deus caritas est; 1 Jn 4,8). Labdaros, kaip dorybës teologinæ koncepcijà plëtojo Tomas Akvinietis, ávardydamas jà kaip draugystæ tarp þmogaus ir Dievo. Vienas ið naujausiø darbø ðia tema – popieþiaus Benedikto XVI pirmoji enciklika Deus caritas est (2006), kurios dalá sudaro ankstesnio popieþiaus Jono Pauliaus II raðtai. Enciklikoje Caritas in veritate (2009) jis taip pat pabrëþia, kad labdara arba aktyvi meilë (caritas), tarpstanti tiesoje, yra „pagrindinë varomoji kiekvieno asmens ir visos þmonijos tikrojo vystymosi jëga“ (CV 1).

Laiko þenklai

Dr. Andrius NAVICKAS

Ði sàvoka buvo átraukta á aktyvià Baþnyèios nariø vartosenà popieþiaus Jono XXIII, kuris pirmà kartà jà pavartojo 1961 m. apaðtalinëje konstitucijoje Humanae salutis. Konstitucijoje jis oficialiai paskelbë, kad ðaukiamas Baþnyèios Susirinkimas Vatikane. Popieþius naujai interpretavo Evangelijos pagal Matà 16 skyriuje vartojamà sàvokà, teigdamas, kad, nepaisant susikaupusios problemø miglos, turime matyti ir vilties þenklus bei mokytis atpaþinti tai, kas bûtent ðiame laike svarbu.

Raginimas skaityti laiko þenklus, t.y. labiau ásiklausyti á tai, kas vyksta pasaulyje, tapo vienu ið svarbiausiø II VATIKANO SUSIRINKIMO motyvø. Taip pat já atrandame ir praktiðkai visose posusirinkiminëse Baþnyèios socialinëse ENCIKLIKOSE. Pavyzdþiui, popieþius Jonas Paulius II enciklikoje Centessimus annus pabrëþia, kad ypaè svarbi kiekvieno ganytojo uþduotis – kruopðèiai iðanalizuoti vykstanèius pokyèius visuomenëje, nes tik taip galima atpaþinti naujus evangelizacijos poreikius. Ðis popieþius taip pat pabrëþë, kad BAÞNYÈIOS SOCIALINIS MOKYMAS nebando ásprauti visuomenës á kokià nors schemà ar ideologijos narvà, taèiau siekia, atsiremdamas á pamatinæ tiesà apie þmogø ir skaitydamas laiko þenklus, atrasti vaisingiausius bendrojo gërio ágyvendinimo bûdus.

Svarbu pabrëþti, kad laiko þenklø skaitymas nereiðkia prisitaikymà prie pasaulio, bet veikiau vaisingo dialogo sieká, iðlaikant savàjà tapatybæ, bei skelbiant Geràjà Naujienà pasauliui suprantama bei á aktualià patirtá apeliuojanèia kalba.

Magisteriumas

Mons. Þydrûnas VABUOLAS

Baþnyèios Magisteriumas (arba Baþnyèios Mokymas) gali reikðti:
– Baþnyèios teisæ ir galià mokyti;
– asmenis, asmenø grupes ar institucijas, turinèius tà galià ir vykdanèius Mokymà;
– to Mokymo turiná, jame iðsakytø tiesø visumà, iðreikðtà ávairiomis formomis.

Baþnyèia savo teisæ, galià ir pareigà mokyti gavo ið Dievo Sûnaus Jëzaus Kristaus per apaðtalus. Kristus, Vienintelis ir Amþinasis Tëvo Þodis, tapo þmogumi ir savo gyvenimu bei mokymu galutinai apreiðkë þmonijai Dievà ir Jo iðganymo planà. Prieð savo kanèià ir mirtá Kristus paþadëjo savo mokiniams Ðventàjà Dvasià, kuri juos ves á tiesos pilnatvæ (plg. Jn 16,13). Po savo prisikëlimo, prieð áþengdamas pas Tëvà, Kristus ápareigojo apaðtalus Evangelijos þinià neðti iki þemës pakraðèiø ir skelbti jà visiems þmonëms (plg. Mk 16,15). Baþnyèia yra ðio ápareigojimo ir ágalinimo paveldëtoja. Skelbdama Evangelijà ir mokydama tikëjimo, ji remiasi Kristaus ir apaðtalø autoritetu ir yra lydima Ðventosios Dvasios. Magisteriumo pamatinis subjektas yra visa Baþnyèia – tikinèiøjø bendruomenë, kuri vedama ir palaikoma Ðventosios Dvasios, esminiais tikëjimo klausimais negali klysti. Taèiau paèià teisæ mokyti ir skelbti autentiðkà tikëjimà Baþnyèioje turi popieþius ir vyskupai vienybëje su popieþiumi. Aukðèiausia Magisteriumo forma yra Visuotinis Susirinkimas, kada ði vienybë ypaè akivaizdþiai ir praktiðkai panaudojama, skelbiant tikëjimo tiesas. Magisteriumo vykdytojai neiðranda Magisteriumo turinio, në keièia já – jie tik autentiðkai aiðkina tai, kà Dievas apreiðkë per Kristø ir apaðtalus: Magisteriumas neperþengia Dievo þodþio, bet tarnauja jam, mokydamas tik to, kas yra perduota, nes dievobaimingai klauso Dievo Þodþio, jo liepiamas ir Ðventosios Dvasios padedamas, ðventai já saugo ir iðtikimai aiðkina. (DV 10)

Baþnyèios Magisteriumas gali bûti ordinarinis (áprastinis, paprastasis) ir ekstraordinarinis (ypatingasis, nepaprastasis).

– Ekstraordinarinis Baþnyèios Magisteriumas

Ekstraordinarinio (ypatingojo, nepaprastojo) Magisteriumo bûdu paprastai skelbiamos dogmos (t.y. pagrindinës tikëjimo tiesos), kurios privalomos tikëti visiems katalikams ir kuriø atmetimas reiðkia atsiskyrimà nuo autentiðko Baþnyèios tikëjimo visumos, t.y. erezijà. Ekstraordinariná Magisteriumà, kuris yra neklystamas, skelbia Visuotinis Susirinkimas arba popieþius iðkilmingu bûdu, pabrëþdamas galutiná ir nekintamà skelbiamos tiesos pobûdá.

– Ordinarinis Baþnyèios Magisteriumas

Ordinarinis (paprastasis) Magisteriumas – tai Baþnyèios Mokymas, kurá gali skelbti Visuotinis Susirinkimas, popieþius, o þemesniu lygmeniu – ir vyskupø konferencijos ar pavieniai vyskupai, nesinaudoja neklystamumo privilegija, todël nepritarimas jam nereiðkia erezijos, taèiau tikintieji raginami á já ásiklausyti, jam geranoriðkai pritarti ir jo laikytis.

Meilë tiesoje

Dr. Andrius NAVICKAS

Meilë tiesoje (lot. Caritas in veritate; angl. Charitas/Love in truth). Ðià sàvokà á Baþnyèios socialiná mokymà 2009 m. ávedë popieþius Benediktas XVI, paskelbdamas taip pavadintà enciklikà. Bûtent èia pirmà kartà BAÞNYÈIOS MOKYME áprastos meilës ir tiesos sàvokos pateikiamos kaip glaudþiai susijusios, neatskiriamos. Pasak Benedikto XVI, meilë tiesoje – tai pagrindinë asmens ir visos þmonijos vystymosi varomoji jëga, principas, apie kurá sukasi visas BAÞNYÈIOS SOCIALINIS MOKYMAS, þmogui suteikiantis deramo veikimo riboþenklius. Kiekvienas þmogus turi dràsiai ir dosniai ásipareigoti teisingumui ir TAIKAI. Tam reikalinga tiek meilës dràsa ir gailestingumas, tiek tiesos iðmintis ir teisingumas. Meilë tiesoje – tai dràsinantis, ágalinantis ir ápareigojantis Kristaus veidas. Meilës stokojanti tiesa sunyksta ir tampa legalistinë, formali, neveiksni. Meilë be tiesos taip pat sunyksta, tampa sentimentalumu, marginalia emocijø sankaupa, ne tiek iðlaisvina ir augina, kiek pradeda varþyti ir net griauti.

Svarbu pabrëþti, kad meilës tiesoje principas Baþnyèios socialiniame mokyme nëra abstraktus, tai – savitas buvimo bûdas visose gyvenimo, veiklos srityse, kasdien naujai ir kûrybingai ágyvendinamas santykiuose su savimi, kitais ir pasauliu.

Migracija

Saulius MATULEVIÈIUS

Migracija – þmoniø judëjimas ið vienos vietos á kità su tikslu ásikurti naujoje vietoje. Daþniausiai migracija vyksta dideliais atstumais, ið vienos ðalies arba þemyno á kità. Migracija gali vykti individualiai, ðeimomis arba didelëmis þmoniø grupëmis.

Jau XIX a. mokslininkai kalbëjo apie migracijas ir jø modëlius. Vienas þymesniø – vokieèiø geografo Ernesto Georgo Ravenðteino (Ernst Georg Ravenstein) modelis, kuriame jis iðskyrë bendresnes pastebëtas tendencijas. Yra ávairiø migracijos teorijø, analizuojanèiø ðá reiðkiná ávairiomis perspektyvomis. Ðá reiðkiná tyrinëja sociologija, antropologija, ekonomika bei kiti socialiniai mokslai.

Katalikø baþnyèia labiausiai atkreipia dëmesá á pagarbà migrantø orumui ir jø teisëms. Katalikø baþnyèia pasisako uþ migrantø teisæ á orø gyvenimà jiems ir jø ðeimoms, teisæ oriai dirbti ir taip prisidëti prie visuomenës, kurioje apsistoja, kuriant bendràjá gërá.

Vienas ið pirmøjø apie migracijà prabilo popieþius Leonas XIII. Enciklikoje „Rerum Novarum” (1891 m.) apeliuodamas á Ðventosios Ðeimos migracijà á Egiptà (Mt. 2, 14–15), popieþius pabrëþë, jog kiekvienas þmogus turi teisæ á darbà, iðgyvenimà ir á ðeimos iðlaikymà. Dokumente „Exsul Familia” (1952 m.) popieþius Pijus XII pabrëþë migrantø teisæ á orø gyvenimà, kurá turëtø padëti uþtikrinti ne tik valdþios organai, bet ir visi krikðèionys. Migracijà kaip teisæ laisvai judëti interpretavo ir popieþiai Jonas XXIII („Pacem Et Terris”, 1963 m.), Jonas Paulius II (1985 m.). XX a. antroje pusëje, suaktyvëjus migracijai dël ekonominiø paskatø, Apaðtaliðkasis Sostas iðleido ne vienà dokumentà ta tema. II Vatikano susirinkimo metu priimta konstitucija „Gaudium Et Spes” (1965 m.), kurioje iðsakyta aiðki Katalikø Baþnyèios pozicija prieð migrantø iðnaudojimà. Savo enciklikoje „Laborem Exercens” (1981 m.) popieþius Jonas Paulius II pakartojo raginimà darbdaviams neiðnaudoti migrantø, atvykusiø ieðkoti geresnio gyvenimo, kas yra jø teisë. Panaðios pozicijos laikosi ir Amerikos Vyskupø konferencijs, kurie savo nuomonæ iðsakë laiðke „Strangers No Longer: Together on the Journey of Hope” (2003 m.).

Nuodëmës struktûros

Mons. Þydrûnas VABUOLAS

Nuodëmës struktûros – tai visuomenëje nacionaliniu, tarptautiniu ar pasauliniu lygmeniu paplitusios, kartais ir juridinæ ar institucinæ formà ágijusios nuodëmingos nuostatos, kurios prieðtarauja Dievo valiai ir paþeidþia þmoniø orumà bei teises bei skatina þmones joms paklusti ir su jomis bendradarbiauti. Nuodëmës struktûros, bûdamos daugelio þmoniø asmeniniø nuodëmiø pasekme, laikui bëgant, tampa viena ið asmeninës nuodëmës prieþasèiø. Instituciniø nuodëmës struktûrø pavyzdys gali bûti abortus leidþiantis ástatymas, áteisinantis negimusiø kûdikiø þudymà ir ápareigojantis gydytojus atlikti abortus. Neinstituciniø nuodëmës struktûrø pavyzdys gali bûti korupcija, kuri, nors formaliai ástatymais draudþiama, realiai gali bûti ásigalëjusi kokioje nors visuomenëje. Nors kelias áveikti nuodëmës struktûras yra tas pats, kaip ir kovojant su asmeninëmis nuodëmëmis – asmeninis atsivertimas, visgi dël savo socialinio pobûdþio ir iðplitimo jos neáveikiamos tik kiekvieno asmeniniu atsivertimu, bet reikalauja ir visuomeniniø pastangø bei teisiniø priemoniø.

Nors moralës teologijoje visà laikà egzistavo socialinio asmeniniø nuodëmiø poveikio ir pasekmiø supratimas, pats terminas yra gana naujas. II Vatikano Susirinkimo konstitucijoje Gaudium et spes jis dar nëra vartojamas, taèiau aptariama tikrovë, kurià jis reiðkia: visuomeninës sàlygos, kuriomis þmonës gyvena nuo pat vaikystës, daþnai nukreipia juos nuo gërio ir pastûmëja á blogá (GS 25). Á Baþnyèios Mokymà terminà nuodëmës struktûros ávedë popieþius Jonas Paulius II 1979 m. apaðtalinës kelionës á Lotynø Amerikà metu Sapopano miesto katedroje dràsindamas áveikti gausias nuodëmës struktûras, apëmusias mûsø asmeniná, ðeimos ir visuomeniná gyvenimà (AAS 71, 227). Vëliau enciklikoje apie rûpestá socialinëmis problemomis Sollicitudo rei socialis (ypaè 36 – 37 nr.) popieþius ðià sàvokà iðpleèia ir iðsamiau paaiðkina, pritaikydamas jà tarptautinei sferai, parodydamas, kad tokiø struktûrø aukomis tampa ne tik atskiri þmonës, bet iðtisos tautos ar pasaulio dalys (atsiþvelgdamas á to laikotarpio situacijà, popieþius ðá terminà taikë pirmiausia tuo metu Vidurio ir Rytø Europoje vieðpatavusiems socialistiniams reþimams).

Nuosavybë

Vysk. Kæstutis KËVALAS

Þmonijos patirtis rodo, kad þmogus savo nuosavybe rûpinasi rûpestingiau negu tuo, kas jam tiesiogiai nepriklauso. Tai þmogaus prigimtyje esanti taisyklë, kuri galioja bet kurioje kultûroje ar politinëje santvarkoje. Privati nuosavybë yra þmogaus prigimtinë TEISË turëti reikalingus iðteklius savo ir savo ðeimos iðlaikymui. Penktasis Dievo ásakymas draudþia pasikësinimà á þmogaus gyvybæ, brangiausià þmogaus turtà, bet tuo paèiu apima raginimà gerbti ir jo nuosavybæ, kuri padeda iðsaugoti þmogiðkàjá ORUMÀ. Septintasis (nevok) ir deðimtasis (negeisk svetimo turto) dekalogo ásakymai tiesiogiai kalba apie privaèios nuosavybës apsaugos bûtinumà. Nuoseklus privaèios nuosavybës teisës pagrindimas BAÞNYÈIOS SOCIALINIAME MOKYME yra randamas popieþiaus Leono XIII ENCIKLIKLIKOJE Rerum Novarum (1891 m.). Èia paneigiamas ásitikinimas, kad privaèios nuosavybës teisë skaldo visuomenæ ir yra socialinio neteisingumo prieþastis, kaip tai aiðkino marksistai ir komunistai XVIII – XIX a. Dokumente pagrásta, kad ði teisë bûtina norint apsaugoti þmogaus laisvæ, ðeimà ir motyvacijà dirbti. Gindamas privaèios nuosavybës teisæ, popieþius Leonas XIII jà vadina prigimtine, ðventa ir nelieèiama. (RN 35). Vëlesnës popieþiø enciklikos pradedant Quadragesimo Anno (1931 m.) iðryðkino socialiná privaèios nuosavybës aspektà. Nuosavybë yra ir individuali, bet ji turi tarnauti ir bendràjam gëriui. Turi bûti atrasta pusiausvyra tarp individualizmu ir kolektyvizmu paremtø nuosavybës aiðkinimø. Ástatymo valdþia turi saugoti privaèià nuosavybæ atiþvelgdama ir á individo ir á bendruomenës teises. Èia svarbu pabrëþti, kad valdþia turi gerbti individo teises laikydamasi SUBSIDIARUMO principo ir iðlaikyti SOLIDARUMÀ tarp þmoniø, taèiau saugotis kolektyvizmo. Plëtodamas privaèios nuosavybës sampratà popieþius Jonas Pauliaus II enciklikoje Centesimus Annus atkeipë dëmesá á nuosavybës formà vadinamà þmogiðkuoju kapitalu. Jis raðo: ypaè mûsø laikais tampa ne maþiau reikðminga uþ þemës nuosavybæ: tai yra þiniø, technikos ir sugebëjimø nuosavybë... ðiandien lemiamas veiksnys vis labiau tampa pats þmogus, tai yra jo gabumai, iðsimokslinimas, sugebëjimas dalyvauti darnioje organizacijoje, mokëjimas nujausti ir patenkinti kitø þmoniø poreikius (CA 32). Dabartinë ekonomika yra paremta gërybiø mainø kultûra ir þmogaus laisve dalyvauti ðiuose mainuose. Kuo labiau átvirtinama nuosavybës apsauga, tuo didesnë motyvacija þmonëms kurti ir mainytis savo sukurto darbo vaisiais, todël visuomenës iðsivystymo lygis gali bûti matuojamas ir pagal tai, kiek þmoniø kurdami gërybes joje gali jausti savininkais, o ne tik samdiniais.

Pasaulieèiai

Dr. Andrius NAVICKAS

Iki II VATIKANO SUSIRINKIMO pasaulieèiai Baþnyèioje buvo apibrëþiami, kaip tikintieji, kurie neturi kunigystës ar vienuolystës ðventimø. Ðis dvasininkø, vienuoliø ir kitø tikinèiøjø suskirstymas labai prisidëjo prie institucinës Baþnyèios tapatinimo tik su dvasininkais ir vienuoliais, susiaurinto pasaulieèiø misijos suvokimà. Ásigalint vartotojiðkam mentalitetui visuomenëje, pasaulieèiai vis daþniau buvo suprantami ne kaip visateisiai Baþnyèios nariai, bet kaip dvasininkø luomo klientai. II Vatikano Susirinkimas pabrëþë, kad pasaulieèiai yra visateisiai Baþnyèios nariai, aprëpti jos slëpinio ir apdovanoti savitu paðaukimu, kurio tikslas – ypatingu bûdu rûpintis laikinaisiais dalykais ir tvarkant juos pagal Dievo valià, ieðkoti Dievo karalystës.

Susirinkimo dokumente Lumen gentium pasaulieèiai apibûdinami, kaip tikintieji, per krikðtà sujungti su Kristumi ir átraukti á Dievo tautà, savitu bûdu tapæ Kristaus kunigiðkos, pranaðiðkos ir karaliðkos tarnystës dalyviais, vykdantys krikðèioniø misijà Baþnyèioje ir pasaulyje savitu bûdu. Tokià pasaulieèiø sampratà labiausiai iðplëtojo popieþius Jonas Paulius II apaðtaliniame paraginime Christifidelis Laici, kuriame pabrëþë, kad Baþnyèioje egzistuoja tarnysèiø ávairovë, bet misijos vienovë. Pasak ðio popieþiaus, pasaulieèiams tenka svarbi apaðtalavimo misija ekonominëje, politinëje, kultûrinëje, ðvietimo srityse, kur jie turi daugiau galimybiø vaisingai veikti nei kunigai ar vienuoliai.

Popieþiaus Jono XXIII enciklika Pacem in terris 1963 m. tapo pirmàja, kurioje kreipiamasi ne tik á vyskupus, dvasininkus bei vienuolius, bet ir á visus geros valios þmones. Ðis kreipinys, kuris vëliau buvo kartojamas ir kituose Baþnyèios dokumentuose, atskleidþia pasaulieèiø misijos ir vaidmens ásisàmoninimà.

Skurdas

Saulius MATULEVIÈIUS

Skurdas – pagrindiniø dalykø, reikalingø efektyviai dalyvauti visuomenës gyvenime, trûkumas; þmogaus orumo paþeidimas. Skurdo sàvoka apima tokiø elementø trûkumà, kaip maistas, apranga, iðsilavinimas, medicininë prieþiûra, pastogë, darbas. Kartu su skurdu ateina ir nesaugumas, bejëgiðkumas, individø iðskirimas, smurtas.

Garsus XVIII a. ekonomistas Adamas Smitas (Adam Smith) skurdà ávardijo kaip reikalingiausiø daiktø, skirtø asmens gyvybei palaikyti stygiø. XX a. pradþioje „skurdo“ apibrëþimas nedaug tepasikeitë. Taèiau XX a. septintajame deðimtmetyje atsirado nauja pagrindiniø reikmiø skurdo samprata. Ðiose sampratoje pabrëþiamos, ne tiek individø ar ðeimø reikmës, bet minimalios priemonës, reikalingos vietinei bendruomenei kaip visumai. Pagrindinëmis reikmëmis, iðskiriamos: bûtiniausi ðeimos poreikiai (lëðos maistui, bûstui, baldams, namø árangai), pagrindinës paslaugos, teikiamos ir vartojamos bendruomenëje (geriamasis vanduo, sveikatos apsauga, sanitarija, ðvietimas), kultûrinës paslaugos, visuomeninis transportas.

Katalikø baþnyèia nuolatos ragina tikinèiuosius aktyviai kovoti su skurdu. Popieþius Paulius VI enciklikoje „Populorum Progressio” (1967 m.) priminë tikintiesiems, jog þemiðkosios gërybës yra suteiktos visiems þmonëms kaip Dievo malonë. Þmonës yra gërybiø valdytojai, bet ne savininkai. Todël, kaip teigë Ðv. Ambrozijus, suteikdamas kà nors vargðui darai ne dovanà, o gràþini tai, kas jam priklauso. Katalikø Baþnyèia nenuilstamai kovoja su skurdu, kadangi Jai rûpi, jog visi Dievo vaikai turëtø teisæ ir galimybæ á orø gyvenimà. Vienintelis kelias á kovà su skurdu yra meilë artimui. Ji remiasi Vieðpaties Jëzaus ásakymu mylëti artimà kaip save patá (Mk. 12, 28–34) bei Apokaliptine vizija, kur Dievo sûnus primena, jog Jis yra kiekviename þmoguje ir „kiek kartø tai padarëte vienam ið ðitø maþiausiøjø mano broliø, man padarëte” (Mt. 25, 31–46). Ir Ið to gimsta dëmësys vargðams (pgl. Amerikos vyskupø laiðkà „Economic Justice for All“, (1986 m.)). Meilë artimui yra ne tik materialiøjø gërybiø dovanojimas (dalijimasis), bet ir geresniø gyvenimo sàlygø suteikimas, pradedant pagalba integruotis á visuomenæ. Popieþius Paulius XXIII enciklikoje „Mater Et Magistra” (1961 m.) á skurdo problemà paþvelgë globaliai, kreipdamasis ne tik á atskyrus individus, bet ir á tautas, kaip vienetus, ragindamas turtingesnes tautas remti skurdesnes dël þmogiðkojo solidarumo.

Socialinis Baþnyèios mokymas

Vysk. Kæstutis KËVALAS

Socialinis Baþnyèios mokymas (SBM) – tai katalikø Baþnyèios susistemintas mokymas apie þmogaus asmená ir visuomenæ. Jëzaus þodþiai Eikite á visà pasaulá ir skelbkite Evangelijà visai kûrinijai (Mk 16; 15) nuo pat Baþnyèios gyvavimo pradþios buvo suprasti ne tik kaip paraginimas skelbti Jëzaus mokymà þodþiu, bet ir ásipareigojimas gerinti þmogaus bei visuomenës gyvenimo sàlygas. Ðis kvietimas tapo padràsinimu neatidëliojant padëti vargðui ir kenèianèiam þmogui. Baþnyèios tëvai pirmaisiais krikðèionybës amþiais áspëdavo visuomenæ ir jà valdanèiuosius apie neteisingumo apraiðkas ragindami nenusisukti nuo vergø ir vargðø, áspëdavo nedalyvauti Dievo ir þmogaus ORUMÀ þeminanèiose veiklose. Vëliau jø paraginimai ágavo sisteminio mokymo bruoþø (pavyzdþiui, ðv. Tomo Akvinieèio veikalo Summa Theologica II dalis). Kaip savita bei savarankiðka moralinës teologijos ðaka SBM pradþià ágavo popieþiaus Leono XIII ENCIKLIKA Rerum Novarum (1891 m.). Ðio dokumento naujovë – popieþius skiria ypatingà dëmesá socialinëms asmens ir visuomenës temoms. Enciklika tapo popieþiaus atsaku Karlo Markso komunizmo ideologijai, sprendusiai XIX a. darbininkø padëtá. Popieþiaus mintys buvo svari alternatyva Komunistø manifestui (1848 m.) ir stipriai prisidëjo gelbëjant Europà nuo prasidëjusios komunizmo ideologijos karðligës. Socialiniø klausimø svarstymas remiantis evangeliniais principais bei teologine tradicija sudarë ir vëliau XX – XXI a. pasirodþiusiø enciklikø turiná. Paprastai, tai yra Baþnyèios atsakas á konkreèias to laiko visuomenëje iðkilusias socialines problemas, pabrëþiant þmogaus orumo ir visuomenës VYSTYMOSI bûtinus principus. Per daugiau kaip ðimtà metø SBM tradicijoje buvo iðsamiai paaiðkinti þmogaus kilnumo, pagarbos þmogaus gyvybei, dalyvavimo, neatlyginamumo, pagalbos VARGÐAMS, SOLIDARUMO, SUBSIDIARUMO, SOCIALINIO TEISINGUMO, kûrinijos globos ir BENDROJO GËRIO principai. Ðie principai nëra Baþnyèios uþmojis periimti visuomenës valdymo atsakomybæ, bet jais siekiama kantriai kreipti vystymàsi link labiau þmogaus kilnumà ir jo paðaukimà atitinkanèios tikrovës, kuri gan stipriai daro átakà þmogaus pasirinkimams. Jonas Paulius II pabrëþia, kad SBM pagrindinis tikslas – aiðkinti tà tikrovæ, tiriant kiek ji atitinka Evangelijos mokymo apie þmogø ir jo þemiðkà bei transcendentiná paðaukimà orientacijas ir kiek su jomis nesutampa; taigi jos tikslas yra orientuoti krikðèioniðkàjá elgesá. (SRS, nr. 41). Galiausiai SBM yra neatskiriama evangelizacijos dalis (CA 54), o jos iðvados ágautos per daugelá amþiø sukaupto patikimo apmàstymo, nes sugebëjimà suprasti þmogø Baþnyèia gauna ið Dievo (CA 55).

Socialinis teisingumas

Saulius MATULEVIÈIUS

Socialinis teisingumas – vertybë, grindþiama pagarbos asmens orumui, lygybës ir solidarumo principais.

Dievas sukûrë þmogø pagal savo paveikslà, todël visi þmonës yra apdovanoti tokia pat protinga siela, turi vienodà prigimtá ir vienodà kilmæ. Taip pat visi yra atpirkti Kristaus auka, visi yra paðaukti dalyvauti toje paèioje dieviðkoje laimëje, todël visø orumas yra vienodas. Socialinis teisingumas gali bûti pasiektas tik gerbiant prakilnø þmogaus orumà, o kartu ir ið orumo iðplaukianèias teises. Þmogaus asmuo gerbiamas, kai pagerbiamas principas, jog kiekvienas privalo savo artimà laikyti „antruoju savimi”, pirmiausia atsiþvelgdamas á jo gyvybës palaikymà ir priemones, reikalingas gyventi oriai. Kuo þmogus kurioje nors gyvenimo srityje bejëgiðkesnis, tuo svarbesnë tampa pareiga veikliai patarnauti jam kaip artimui. „Kiek kartø tai padarëte vienam ið ðitø maþiausiøjø mano broliø, man padarëte“ (Mt 25, 40).

Nepaisant vienodos kilmës ir prigimties, visi þmonës yra labai skirtingi, nevienodai apdovanoti. Tie skirtumai atitinka Dievo planà. Dievas nori, kad þmonës bendradarbiautu ir sàveikautu tarpusavyje pagal solidarumo principà ir kad ypatingø „talentø“ turintieji panaudotø juos stokojanèiøjø labui. Skirtumai paskatina ir daþnai ápareigoja þmones bûti didþiadvasiðkus, geranoriðkus ir linkusius dalytis su kitais; jie skatina ir kultûrø tarpusavio praturtinimà. Ið to iðplaukia ir solidarumas. Solidarumas pirmiausia pasireiðkia gërybiø paskirstymu ir panaudojimu kreipiant þvilgsná á stokojanèiuosius bei teisingu atlyginimu uþ darbà. Jo prielaida taip pat yra pastangos kurti teisingesnæ visuomenës tvarkà, kurioje bûtø lengviau maþinti átampas, o konfliktus spræsti derybomis.

Socialinio teisingumo principus gvildeno Antikos ir Renesanso màstytojai: Sokratas, Tomas Akvinietis, Benediktas Spinoza (Benedict de Spinoza), Tomas Peinas (Thomas Paine). Vis dëlto, paèià „socialinio teisingumo“ sàvokà pirmà kartà 1840 m. pavartojo jëzuitø kunigas Luidþis Taparelis (Luigi Taparelli d’Azeglio). Tautø pavasario bei Pramonës perversmo metu sàvoka labai iðplito. Nuo XX a. pradþios socialinis teisingumas tampa pagrindu tarptautinei teisei bei þmogaus teisiø filosofijai. Katalikø baþnyèios katekizme socialiniam teisingumui skirta daug dëmesio.

Taika (lot. Pax; angl. Peace)

Dr. Andrius NAVICKAS

Jau Senajame Testamente atrandame svarbià shalom sàvokà, kuri reiðkia ramybæ, darbà, taikà. Kûrëjas yra shalom ðaltinis, Jo meilë ið nebûties paðaukia groþiu ir iðmintimi spindinèià bûtá. Netvarkos, chaoso, taip pat ir karo ðaltinis yra nuodëmë. Per nuodëmæ á pasaulá áeina mirtis ir netvarka. Senajame Testamente shalom suvokiamas kaip atsivëtimas Dievo valiai, kuris daþnai reikalauja ne pasyvumo, bet aktyvaus dalyvavimo tame, kas þmogui skirta, taip pat ir kare prieð neteisybæ, Dievo tvarkos suardymà.

Vienas ið autoritetingiausiø Baþnyèios màstytojø ðv. Augustinas ið Hipono suformulavo taikos apibrëþimà, kuris iðlieka svarbus iki ðiol. Pasak Ðv. Augustino, taika yra daugiau nei karo nebuvimas, tai – tvarkos harmonija (tranquillitas ordinis). Taika neásivaizduojama be tiesos ir teisingumo. Nuodëmës sujauktame pasaulyje mes turime bûti pasirengæ meilës kovai uþ taikos atkûrimà ir puoselëjimà.

BAÞNYÈIOS SOCIALINIAME MOKYME atskira taikos tema ásitvirtino gana vëlai, tik popieþiaus Jono XXIII enciklikoje Pacem in terris. Ðis popieþius ávardijo keturias taikos atramas: tiesa, teisingumas, veikli meilë ir laisvë. Jis taip pat pabrëþë, kad pirmiausia taika turi iðsiskleisti þmogaus viduje, tada jau galima kalbëti apie tarpasmeniniø ir tarpvalstybiniø santykiø lygmená. Popieþius glaudþiai susiejo taikos ir ÞMOGAUS TEISIØ sàvokas, pabrëþdamas, kad taika ámanoma tik visuomenëje, kur gerbiamas þmogaus ORUMAS ir laisvë.

Enciklika Pacem in terris iðlieka svarbiausiø Baþnyèios dokumentu taikos tema iki mûsø dienø.

Vatikano II Susirinkimas

Mons. Þydrûnas VABUOLAS

Vatikano Susirinkimas – tai 21-asis ir gausiausias istorijoje Visuotinis Romos Katalikø Baþnyèios Susirinkimas, suðauktas popieþiaus Jono XXIII ir vykæs Vatikane 1962–1965 m. keturiomis maþdaug dviejø mënesiø trukmës sesijomis, kuriose dalyvavo per 2000 vyskupø. Popieþiaus Jono XXIII Susirinkimui iðkeltas tikslas – adþiornamento [it. adjornamento – pritaikymas dabarties metui], pagal kurio dvasià Susirinkimas turëjo iðreikðti Baþnyèios mokymà apie save ir pasaulá bei atnaujinti jos veikimà. Susirinkimas buvo ypatingas ir tuo, kad jame stebëtojø teisëmis dalyvavo kitø krikðèioniø bendrijø bei religijø atstovai. Susirinkimas paskelbë 16 dokumentø (4 konstitucijos, 9 dekretai, 3 deklaracijos), kuriuose aptariama Baþnyèios esmë, vidinë sandara ir veikla, jos misija perduodant ir aiðkinant Apreiðkimà, jos santykiai su kitomis krikðèioniø bendruomenëmis, nekrikðèioniø religijomis bei pasauliu. Matomiausias Susirinkimo vaisius buvo liturgijos reforma: apeigø supaprastinimas, nacionaliniø kalbø ávedimas, ðvenèiant ðv. Miðias ir kitus sakramentus. Susirinkimo pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes yra vienas ið Socialinio Baþnyèios Mokymo dokumentø.

Iki ðio Susirinkimo bûta kitø 20 Visuotiniø Susirinkimø 325 – 1870 m. Pirmieji 8 Susirinkimai, ávykæ iki skilimo tarp Rytø ir Vakarø Baþnyèiø, pripaþástami ir ortodoksø Baþnyèiø. Visuotiniai Susirinkimai buvo ðaukiami ið pradþiø imperatoriø, vëliau popieþiø spræsti ávairiems klausimams, kuriø pagrindiniai: autentiðko tikëjimo tiesø paskelbimas, kova su erezijomis ir Baþnyèios vienybës siekis, Baþnyèios gyvenimo, liturgijos ir vidinës tvarkos normø patvirtinimas. Susirinkimai yra aukðèiausia Baþnyèios Magisteriumo forma.

Þmogaus teisës

Dr. Andrius NAVICKAS

Katalikø Baþnyèios poþiûriu, ðios teisës nëra abstrakcija, kurià galima pripildyti bet kokio turinio, priklausanèio nuo politiniø madø, bet veikiau priminimas, kad mes gyvename ne áracionaliame beprasmiame pasaulyje, bet egzistuoja universalus moralinis ástatymas, áraðytas kiekvieno þmogaus ðirdyje, kad jau pats buvimas þmogumi teisëtai reikalauja tam tikros asmeninës sklaidos laisvës, kuri yra pirmesnë prieð bet kurià pozityvià teisæ ir pastaroji privalo jos paisyti. Þmogaus teisiø sàvoka buvo ávesta tik XVIII amþiaus pabaigoje, jos vartosena vieðojoje erdvëje pirmiausia siektina su Prancûzijos Revoliucijos metu paskelbta Þmogaus ir pilieèio teisiø deklaracija. Svarbu atkreipti dëmesá tiek á ðios sàvokos genezæ, tiek á jos prasminius pokyèius. Þmogaus teisiø sàvoka yra keliø svarbiø transformacijø, kurios vyksta prigimtinio ástatymo tradicijoje, pradëjusioje formuotis dar Senovës Graikijoje, o iðbaigtà pavidalà ágavusios krikðèioniðkais Viduramþiais. XIV amþiuje ávesta prigimtiniø teisiø sàvoka XVII amþiuje pradëta traktuoti individualistiðkai, ji pradedama suprasti kaip individo teisëti reikalavimai kitiems ir atsiejama nuo pilietiniø prievoliø ar vidinës dorovinës logikos. Apðvietos epochoje, siekiant „apvalyti“ politinæ filosofijà nuo „prigimties“ sàvokos, prigimtinës teisës pervadinamos þmogaus teisëmis.

Tiek Apðvietos màstytojai, tiek Prancûzijos Revoliucijos ideologai þmogaus teisiø sàvokà grindë þmogaus, kaip visiðkai autonomiðkos monados, savarankiðkai kurianèios savo likimà norimu bûdu, samprata ir kovojo prieð universalios moralinës tvarkos, tarnaujanèios kiekvienos teisingumo siekianèios politinës bendruomenës pamatu idëjà. Tad nenuostabu, kad tiek XIX amþiuje, tiek pirmojoje XX amþiaus pusëje Katalikø Baþnyèia vengë þmogaus teisiø sàvokos, kaip pavojingos ar net nukreiptos prieð krikðèioniðkà mokymà.

Tiesa, jau socialinëje enciklikoke Rerum Novarum (Naujieji dalykai) popieþius Leonas XIII, kalbëdamas apie privaèià nuosavybæ, teigia, kad ji yra ðventa ir prigimtinë kiekvieno þmogaus teisë. Tiesa, ðiame dokumente “þmogaus teisiø” sàvokos neatrasime. Pirmasis Baþnyèios dokumentas, kuriame minima ir apmàstoma ði sàvoka – tai popieþiaus Jono XXIII enciklika Pacem in Terris (Taika þemëje), o ryþtingiausiai ir plaèiausiai apie „þmogaus teises“ prabilo popieþius Jonas Paulius II, kuris buvo ásitikinæs, kad labai svarbu plëtoti krikðèioniðkà ðios sàvokos interpretacijà.

Ðios interpretacijos esmë – individualistinio jos pamato pakeitimas personalistiniu. Pasak jos, þmogaus laisvë turi savo vidinæ logikà, ji yra struktûruojama tiesos, realizuojama, plëtojant prigimtyje áaustus talentus ir tikslingumà. Atplëðta nuo tiesos laisvë degraduoja, o politiniame gyvenime tampa galingøjø kaprizu. Pasak Jono Pauliaus II, “þmogaus teisiø” sàvoka turi atskleisti, kokios sàlygos yra bûtinos mûsø þmogiðkumui iðsiskleisti. Ðis þmogiðkumas neatsiejamas tiek nuo laisvës, tiek nuo savosios prigimties pripaþinimo, jis mûsø neuþsklendþia nuo kitø, bet leidþia mums bûti su kitais, iðskleidþiant bendruomeninæ kiekvieno asmens dimensijà.

Nors „þmogaus teisiø“ sàvoka yra tapusi integralia Baþnyèios socialinio mokymo dalimi, taèiau dera prisiminti popieþiaus Jono Pauliaus II perspëjimà, iðsakytà enciklikoje Evanglium Vitae (Gyvybës Evangelija): „Procesas, anksèiau padëjæs atrasti „þmogaus teisiø“ – teisiø, kurias turi kiekvienas þmogus, ir kurios yra pirmesnës uþ bet kokias konstitucijas ir valstybës ástatymus – idëjà, ðiandien paþenklintas stulbinamu prieðtaringumu. Viena vertus, ávairios þmogaus teisiø deklaracijos ir daugybë jø ákvëptø iniciatyvø rodo, jog globaliniu lygmeniu didëja moralinis jautrumas, gyviau pripaþástama kiekvieno þmogaus vertë ir orumas, nepriklausomai nuo rasës, tautybës ar tikybos, politiniø ásitikinimø ar socialinës padëties. Antra vertus, ðiems kilniems pareiðkimams, deja, prieðtarauja tragiðkas iðsiþadëjimas tikrovëje. Ðis neigimas kelia tuo didesná susirûpinimà, net pasipiktinimà, nes jis atsiranda kaip tik toje visuomenëje, kuri laiko þmoniø teisiø átvirtinimà bei gynimà pagrindiniu tikslu ir tuo didþiuojasi.“

Taigi, „þmogaus teisiø“ sàvokos tikslingumas ar destruktyvumas yra neatsiejamas nuo jos interpretacijos ir asmens sampratos, kuria ji remiasi.

Þmogiðkoji ekologija

Saulius MATULEVIÈIUS

Þmogiðkoji ekologija – mokslo ðaka, tirianti þmogaus ir aplinkos sàveikà. Tyrëjø nuomone, pilnà þmogaus vaizdà galima iðgauti tik tiriant já jo aplinkos kontekste. Biologinis poþiûris atskleidþia tik dalá vaizdo, todël ðis mokslas glaudþiai siejasi su geologija, geografija, mikrobiologija, botanika, zoologija, genetika, sistematika, antropologija, psichologija, etnologija, sociologija, politika ir kt.

Terminas „þmogiðkoji ekologija“ pirmà kartà buvo pavartotas Elenos Svalou Rièards (Ellen Swallow Richards) veikale „ Sanitation in Daily Life“, 1907 m. Á mokslinæ apyvartà terminà ávedë Robertas Ezra Parkas (Robert Ezra Park) ir Ernestas Vatsonas Burgesas (Ernest Watson Burgess) 1921 m. knygoje „Introduction to the Science of Sociology“. Kartu su Roderiku Dankanu Makenziu (Roderick Duncan McKenzie) nubrëþë aiðkià ribà tarp þmogiðkosios ekologijos ir ekologijos bendràja prasme, taip suformuodami Èikagiðkàjà mokyklà.

Popieþius Benedijktas XVI, remdamasis savo pirmtako palaimintojo Jono Pauliaus II ádirbiu ðioje srityje, ekologijos ir aplinkosaugos sampratas átvirtino socialiniame Baþnyèios mokyme. Abu popieþiai tvirtai pabrëþia, jog tikroji ekologija negalima be þmogaus asmens ekologijos arba “þmogiðkosios ekologijos”. Praplesdama ekologijos sampratà Katalikø Baþnyèia pastebi, jog aplinkosauginës problemos ir (þmogiðkosios) aplinkos niokojimas ið tiesø kyla ið kur kas gilesnës dimensijos nei ekonominë ar politinë visuomenës sàranga. Tai susijæ su socialinëmis struktûromis, kuriose gyvename. Ðios struktûros gali arba padëti arba kliudyti gyventi tiesoje ir visø pirma tiesoje apie þmogaus gyvybæ ir jos vertæ. Pasak Baþnyèios socialinio mokymo, tikroji ekologija negalima be “þmogiðkosios ekologijos” dëmens, kuriame þmogaus gyvybë vertinama ir saugoma kaip pirminë ir svarbiausia þmogiðkosios aplinkos dalis (plg. Centesimus Annus 38). Pamatini ir patá svarbiausià þmogiðkosios ekologijos struktûros elementà sudaro ðeima, kurioje þmogus ágauna pirmàsias þinias apie tiesà ir þemiðkàsias gerybes, taip pat iðmoksta mylëti ir bûti mylimas, susiformuoja kaip asmenybë (Centesimus Annus, 39).

Krikðèioniðkoje kultûroje Dievo kûriniai, supantys þmones, yra traktuojami kaip Dievo dovana. Todël juos reikia priþiûrëti ir saugoti su dëkingumo jausmu Vieðpaèiui. Apie santyká tarp gamtos ir þmogaus byloja Benediktinø ir Pranciðkonø dvasingumas, puoselëjantis pagarbà kiekvienam pasaulá supanèiam reiðkiniui. Pats Baþnyèios Mokymas pasisako uþ þmogaus pareigà iðsaugoti darnià ir sveikà aplinkà visiems. Þmonija ðiandien sëkmingai pasiekdama moksliniø laimëjimø, turi suvokti aplinkà esant namais ir iðtekliais visiems þmonëms, todël turinti ir galinti techniðkai taip pat sëkmingai paðalinti terðimo prieþastis ir garantuoti vienodas higienos ir sveikatos sàlygas tiek maþoms tiek didþiulëms ðiandienos ir ateities þmoniø populiacijoms.

Baþnyèios socialinio mokymo terminø þodynas (nebaigtas)

Apaðtaliðkasis paraginimas

Autentiðkas vystymasis

Baþnyèios socialinio mokymo sàvadas

Dëmesys vargðams

Dovanojimo kultûra

Enciklika

Evangelizacija

Globalizacija

Iðlaisvinimo teologija

Katalikø Baþnyèios Katekizmas

Labdara

Laiko þenklai

Magisteriumas

– Ekstraordinarinis Baþnyèios Magisteriumas

– Ordinarinis Baþnyèios Magisteriumas

Meilë tiesoje

Migracija

Nuodëmës struktûros

Nuosavybë

Pasaulieèiai

Skurdas

Socialinis Baþnyèios mokymas

Socialinis teisingumas

Taika (lot. Pax; angl. Peace)

Vatikano II Susirinkimas

Þmogaus teisës

Þmogiðkoji ekologija

Baþnyèios socialinio mokymo terminø þodynas
(nebaigtas)